Juodasis gandras

2010-12-19 | Kategorijos: Dienoraštis | Komentarų: 0

Baltąjį gandrą Lietuvoje pažįsta daugelis iš mūsų, tačiau, kad Lietuvoje gyvena ir juodieji gandrai žino mažai kas. Tad nenuostabu, kad pasakius, jog Lietuvoje gyvena juodieji gandrai, pašnekovai nepatiki, mano kad bandoma juos apgauti ar juodaisiais gandrais vadinami ant kaminų gyvenantys ir suodžiais susitepę baltieji gandrai. Iš tiesų pasitaiko ir murzinų  baltųjų gandrų, tačiau juodais jų nepavadinsi – juodasis gandras yra visai kita paukščių rūšis ir gana artimas mūsų nacionalinio paukščio giminaitis. Ir tarp šių paukščių ne tik spalvos priešingos, bet ir gyvenimo būdas. Tad kas tai per paukštis tas juodasis gandras?

Juodasis gandras tik šiek tiek mažesnis už baltąjį giminaitį ir sveria apie 3 kg. Skrendantis paukštis iš viršaus matomas kaip ištisai juodas, iš apačios -  pilvas, kūno šonai ir dalis sparnų yra padengti baltomis plunksnomis, kita apdaro dalis juodos spalvos. Juodojo gandro galva, kaklas, pagurk­lis ir kūno viršus juodi, plunksnos žvilga žaliu, raudonu ir auksiniu atspalviais. Krūtinė, pilvas, pauo­degys ir sparnų apačia balti. Snapas, ko­jos bei plikos odos žiedas aplink akis — raudoni. Jauniklių plunksnos neturi metališko žvilgesio, kojos ir snapas pilkai žalios spalvos, vietomis išmargintas šviesiais taškeliais. Tad nenuostabu, kad pirmą kartą pamačius šį paukštį, net sunku patikėti, jog Lietuvoje iš viso gali būti tokių paukščių. Galbūt tai ir yra šio paukščio nelaimė – dar profesorius Tadas Ivanauskas 1949 metais išleistos knygos „Lietuvos paukščiai“ II tome rašė: „Savo nejaukiu būdu ir nepaprasta išvaizda jis dažnai sukelia medžiotojų aistras, ir todėl, užuot buvęs saugojamas, kaip gamtos papuošalas, be gailesčio nušaunamas vien norint pavartyti rankose ir išmesti į sąšlavų duobę.“ Žinoma, šiais laikais juodųjų gandrų taip beatodairiškai nešaudo kaip anais laikais, tačiau juodųjų gandrų apsaugos klausimas vis dar ne ką mažiau opus. Kodėl?

Šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama 10.000-15.000 juodųjų gandrų porų, iš kurių kiek daugiau nei pusė iš jų veisiasi Europoje. Lietuvoje juodųjų gandrų gyvena 650 – 950 porų ir toks kiekis liudija, kad per pastaruosius dešimtmečius jų sumažėjo apie 30%.

Manoma, kad juodieji gandrai nyksta dėl keleto priežasčių: intensyvios miškininkystės, pelkių ir miškų sausinimo bei žmonių trikdymo perėjimo metu. Juodiesiems gandrams didelę grėsmę kelia ir žmonių pasirodymas prie lizdų – paukščių perėjimo metu prie lizdo pasirodęs žmogus paukščiams sukelia didelį stresą ir paukščiai lizdą gali mesti. Deja, pastaruoju metu vis dažniau į viešumą iškyla faktai, kaip ekstremalių pramogų mėgėjų “pasivažinėjimai” sunkiai praeinamose vietose keturračiais motociklais ar visureigiais išbaidė šiuos paukščius iš eilę metų sėkmingai perėtų vietų.

Medžius lizdams krauti juodieji gandrai dažniausiai renkasi miško gilumoje. Gali sėkmingai perėti ir pamiškėse, tačiau tai gana retas atvejis. Lizdui dažniausiai pasirenka ąžuolus kituose medžiuose lizdai randami gana retai. Kaip taisyklė gandras lizdą krauna pačiame storiausiame medyno medyje, dažniausiai po medžių lajomis, vidutiniškai 12 m aukštyje, daugiausia ant šoninių šakų prie ar atokiau nuo kamieno. Kelis ar net keliolikos metų naudoti lizdai yra iki 180 cm pločio ir 120 cm aukščio.

Juodieji gandrai peri dažniausiai savo sukrautuose lizduose, retkarčiais užima vanaginių paukščių lizdus. Gana dažnai jame perima pakaitomis – vienais metais lizde peri juodieji gandrai, kitais – vištvanagiai, suopiai ar ereliai rėksniai, o po to – vėl gandrai. Nors dažniausiai gyvena viename lizde, gana dažni atvejai, kuomet juodieji gandrai turi netoliese atsarginį lizdą. Jei dėl kokių nors priežasčių paukščiai turi pasitraukti iš užimto lizdo, jie persikelia į atsarginį.

Kiaušinius dėti pradeda balandžio mėnesį ir visas periodas užtrunka apie mėnesį. Kiaušiniai dedami kas dvi paros ir pradedami perėti praėjus parai po pirmojo kiaušinio padėjimo. Kiaušinius pakaitomis peri abu poros nariai ir tai užtrunka 35-46 dienas, nors kartais jaunikliai pradeda ristis ir po 30 perėjimo dienų. Apie 10% visų juodųjų gandrų kiaušinių būna neužperėti, išstumti iš gūžtos, neversti ar kitaip žuvę.

Dažniausiai lizduose auga 2 – 3 jaunikliai. Jie išsirita apaugę trumpais baltais it sniegas pūkais. Po savaitės pasirodo antrasis pūkinis apdaras. Pirmąsias dvi savaites jaunikliai dar negali atsistoti, todėl gūžtoje tą laiką guli, maždaug trijų savaičių amžiaus jau bando atsistoti, tačiau ant kojų stovėti pradeda tik 35 – 40 dienų amžiaus. Maždaug 50 dienų amžiaus jaunikliai jau pilnai apsiplunksnavę ir savo svoriu jau lenkia tėvus. Lizduose išbūna 62 – 67 d., skraidyti pradeda maždaug 65 dienų amžiaus.

Medžioja juodasis gandras paprastai miš­ko upelių pakrantėse, tarpumiškių pievo­se, pelkėse, miškuose telkšančių ežerų pakrantėse, šlapiuose išretėjusiuose medy­nuose, drėgnose pamiškėse, miško atvirumose, kirtavietėse. Daugiausiai sulesa rudųjų ir smai­liasnukių varlių – žaliųjų nemėgsta, o rupūžių iš viso nelesa. Taip pat gana dažnai gaudo ir žuvis, dažniausiai smul­kias, menkavertes – dygles, aukšles, kuojas, eše­rius, todėl žuvinin­kystės tvenkiniams daug žalos nepadaro.

Lietuvoje gyvenantys juodieji gandrai yra migruojantys paukščiai, t.y. išskrendantys žiemoti. Rudeninė migracija prasideda rugpjūčio mėnesį. Jos metu gandrų šeimyna išyra ir į žiemavietes skrenda pavieniui. Tik labai retais atvejais galima pamatyti kelių paukščių būrelį, bet ir tai skrendančius tolokai vienas nuo kito. Be to, kai kurių Europoje gyvenančių gandrų porų patinai ir patelės rudenį gali išskristi skirtingais keliais į skirtingas žiemavietes: patinas iš Čekijos patraukia pietryčių link, per Bosforo sąsiaurį į rytinę Afriką, o patelė visiškai kitu keliu – pasuka į vakarus ir per Gibraltarą pasiekia vakarinę Afrikos dalį. Tačiau pavasarį abu paukščiai sugrįžta į tą patį lizdą. Europos juodieji gandrai žiemoja Vidurinėje ir Pietų Afrikoje, Šiaurės Indijoje, Kinijos pietuose.

Migruojantys juodieji gandrai skrenda tik dieną. Per vienos dienos maždaug 10 val. šviesios paros periodo laikotarpį jie įveikia vidutiniškai 100 – 250 km, daugiausiai – 500 km. Rekordas, kuris jau vargu ar bus pagerintas, yra užregistruotas juodajam gandrui skrendant virš vidurinės Azijos – 675 km. Taip per 2 – 3 migracijos mėnesius gandrai į vieną pusę nuskrenda 4-6 tūkstančius kilometrų, tačiau skrydyje praleidžia kiek mažiau nei tris savaites, o visą kitą laiką maitinasi arba ilsisi.

Juodasis gandras įrašytas į Europos Sąjungos Paukščių direktyvos I priedą, Berno ir Bonos konvencijų II priedus. Tai rodo, kad šios rūšies populiacijos būklė ir išlikimas ateityje priklauso nuo to, kaip efektyviai taikomos apsaugos priemonės tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu.

Į Lietuvos Raudonąją knygą juodieji gandrai įrašyti nuo 1976 m. ir šiuo metu jie priskiriami 2(V) kategorijai (pažeidžiama rūšis). Šie paslaptingi paukščiai saugomi Čepkelių, Kamanų, Viešvilės rezervatuose, Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos nacionaliniuose parkuose, Gražutės ir kt. draustinuose. Lietuvą juodųjų gandrų apsaugą užtikrinti įpareigoja Europos Sąjungos (ES) Paukščių direktyva, patį paukštį ir gyvenamąsias vietas įpareigoja saugoti Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymas.

Siekiant pagerinti šių paukščių perėjimo sąlygas ornitologai entuziastai bei valstybinių aplinkosauginių organizacijų darbuotojai šiems paukščiams įrenginėja specialius dirbtinius lizdus. 2010 – 2011 metais Lietuvos ornitologų draugija vykdė juodųjų gandrų lizdaviečių apsaugos projektą, kurį finansavo tarptautinė paukščių, jų buveinių bei bioįvairovės apsaugos organizacijų asociacija BirdLife International. Šio projekto metu specialiomis konstrukcijomis  buvo sutvirtint atrinkti kritinės būklės juodųjų gandrų lizdai, renkama informacija apie jų ekologiją bei biologiją ir parengtos metodines rekomendacijos kaip užtikrinti palankią perimviečių būklę biotechninėmis priemonėmis. Taip pat sukurtas interneto puslapis http://www.juodasisgandras.lt, kuris skirtas išsamiam supažindinimui su juodaisiais gandrais.

Remigijus Karpuška

Komentarai neleidžiami.